.jpeg)
Viskas susivėlė.
Kai pėdomis nebeliečiau žemės.
Tai ne dėl supynių, kuriose mane regėjai.
Viskas dėl to, jog nuoširdžiai tikėjai.
Net nesuprasdamas, kaip stpriai
aš dėl to bijojau, kaip
nenumaldomai tolau nuo visų minčių.
Ar tu tikrai norėjai pamatyti mėnulį?
Ar atsiduoti kosmoso erdvėje paklydusiom dulkėm?
Net jei tai ir nebuvo tavo tikslas,
aš vis vien jaučiuos ramesnė.
Atsiduot šaltam pavasario lietui neatrodo nejauku.
.jpeg)
Pavargau nuo monotonijos,
nuo garsų, kurių negirdi net delfinai.
Girgždančių grindų padėjus žingsnį.
Nuo to, kas persmelkia per vidų.
Pavargus noris užsimerkti, o užsimerkus - išsirengti.
Pajust, kaip vis arčiau prie kūno,
vėsa pašiaušia mano odą.
Matai miglotus horizontus,
blokadas tiršto ryto aido.
Lininiais siūlais, baltom paklodėm
apjuosia tuos, kurie dar mato, kurie dar girdi, kaip delfinai.
Uždenk skraiste nebyliai.
.jpeg)
Tikiuosi naktys ten šviesesnės,
o upės teka kiek lėčiau,
nes paraleliniam pasauly viską pamatom abstrakčiau.
Nustoji skleist nebūtą tiesą,
kuri neaišku ar tiesa,
nebebadai nekalto pirštais,
nes kaltas ten dažniausiai pats.
Ir atsibudęs realybėj, kontrasto pusių nebeliks.
Tau realybė ir svajonės žiūrės į kruvinas akis.
.jpeg)
Nenoriu įsileist į vizijas,
kurios nevirs realybe.
Nors galėtum viską ištaisyti,
bijau, jog jos per aštrios.
Aštresnės už vasabi, kurio mes niekad neragavom.
Net nežinau ar kadanors prasilenkėm sapne,
manam be abejonės,
tavam tikriausiai niekada.
.jpeg)
Aš įjungiu šviesą, kad būtų drąsiau.
Aš užmerkiu akis, jog nenustebčiau išvydus.
Visiškai eilinis banalybių rytas,
skandinantis aistringą sielos pusę,
norinčia paleisti šilumą į orą -
nesuterštą, nepaliestą pasaulio beprasmybės.
Nors neįmanoma, juk jie paskendę realybėj.
Nejautę vienas kito sielų, nuskandintų to ryto banalybėj.
.jpeg)
Raudonų debesų lietuj,
šlapia ji stovi, nors po skėčiu.
Suspaudus pyktį tarp delnų,
žandai nurausta ne nuo vėjo.
Ji rėks po aukštu dangumi,
kol lis lietus ir glostys pėdas.
Ji rėks lyg tol, kol pamažu
pravirks lyg lytų ant blakstienų.