Autentiškumas

Pastaruoju metu mano aplinkoje iškyla daug pasisakymų apie savęs priėmimą, išbuvimą su savimi, savo visų teigiamų ar neigiamų emocijų priėmimą bei autentiškumą. Kodėl būtent dabar? Ar niekas nesupranta, jog dabar aš bandau tapti maksimaliste ir nulipdyti iš savęs stabilų, sveiką bei produktyvų žmogų. Ir kaip visos naujų metų rezoliucijos? Čia tipo dabar aš turiu pasiteisinimą nieko visgi nedaryti? Man tikrai atrodo, kad aš iš kažkurios pusės vis tai vėluoju su kažkokiais sprendimais, įvykiais ir panašiai, o maksimaliste reikėjo būti kai Maxima vis dar dalino Maximalistų stipendijas, jei apie tokias buvot iš viso girdėję. Bet grįžtant prie savęs priėmimo ir autentiškumo klausimo, tai matot buvau čia vienu metu pagalvojusi, kad galbūt tikrai visas tas mano begalinis kelionių ir nuotykių troškimas yra iš palubės ištraukta mintis, toks neįgyvendinamas ir truputį logikos stokojantis troškimas, ypatingai kalbant apie tai, kad jau kokius septynis ar aštuonis metus svajoju įsirengti mikriuką savo full time traveling gyvenimui, tačiau nesu dėl to pajudinusi nei piršto, nebent paspaudusi pelyte ant youtube video „living in a van“. Tiek metų tikinu ne tik save, jog to noriu, bet ir kitus, kaskart užklausta apie svajones atsakydama, kad norėčiau turėti savo mini van ir keliauti po pasaulį. Bet tada susimastau bleam kiek pinigų aš į tai turėčiau sukišti, kad vien iš savo kiemo su juo pajėgčiau išvažiuoti. Gal geriau taupyčiau? Tada kažkada turėčiau pinigų ir pradiniam paskolos įnašui, o vieną dieną nusipirkčiau realų būstą, kuris nestovi ant keturių ratų, kuriuos reikia keisti priklausomai nuo sezono.

Gerai pala pala… bet kur tada tas autentiškumas, Greta? Būsto su realiais pamatais tai nori visi, galbūt įsigilink į tai ko nori tu pati, o ne dėl ko būtų laimingi ir didžiuotųsi tavo tėvai. Fuck this shit. Lygiai tą patį jau imu galvoti ir apie tas keliones. Visi mes taip bėgam nuo „tradicinio“ gyvenimo formato ir norim tranzuoti, keliauti, dalyvauti Berlyno reivuose, nulėkti į Turkiją su viskas įskaičiuota, nusifotografuoti su berete ir bagete rankoje prie Eifelio bokšto. Atrodo nebeaišku kas yra tas ale tradicinis gyvenimo formatas. Galbūt kažkada tai ir buvo šeima, vaikai, būstas ir darbas, bet dabar tiek nedaug mano amžiaus žmonių taip įsivaizduoja savo gyvenimus. Tai kodėl man tuomet vėl nepasielgus atvirkščiai? Reikia gal susirasti tą vyrą, pasiimti būsto paskolą, susilaukti atžalos ir laimingai gyventi. Aš juk nežinau kas man suteiktų daugiau laimės ir kuriame amplua aš visgi būčiau savimi...

Šiuo metu aš palyginamai nemažai keliauju, visuomet tame atrasdavau laimę, naujos vietos, įspūdžiai, žmonės, maistas, laisvės pojūtis, o ir šiaip kelionėse esu labiau linkusi save palepinti, tai gal kažkiek įtakos ir sąsajos su tuo pasitenkinimu kelionėse turi ir tai. Tačiau pastarąjį kartą būdama atrodo vos du mėnesius užsienyje įsivariau sau tiek nerimo, kad ėmiau svarstyti, jog gal tikrai nafik man tas keliones. Galbūt tik pasirodė, o gal iš tikro norisi kažko stabilesnio, kažko kuo galėčiau būti užtikrinta. Vadinasi dabar taip... teks sukti karjeros keliu, nes kaip žmogui, kuris visiškai nežino ko nori iš gyvenimo karjeros siekis tikrai atneš stabilumo ir autentiškumo jausmo (ironizuoju). Neturiu šimto hobių ir visų po truputį, bet nėra ir vieno, kuriam skiriu 110 procentų. Plūduriuoju paviršiumi ir nesuprantu, kuri čia ta mano pusė yra teisi, vėl keldama klausimą, kuriame amplua aš būčiau laimingesnė, lyg jos egzistuotų tik dvi. Galbūt kažkas pasiūlytų susidaryti pliusų - minusų sąrašus, bet ar neturėčiau to tiesiog pajausti?

Šiam momentui esu sugalvojusi taip… netrukus pusei metų išvykstu atlikti praktikos Italijoje. Vadinasi žinau, jog būsiu užimta ateinančius šešis mėnesius ir tikiuosi tai suteiks man truputėlį taip trokštamo stabilumo, kol po kokių keturių mėnesių imsiu vėlei svarstyti, eii o kas toliau? Toliau turiu planą susirasti darbą srityje kuria dabar domiuosi, bet dėl kurios vis dar nesu užtikrinta. Nežinau patinka man ar ne, tiesiog domiuosi, nes įtikinti save, kad tai yra mano siekis ir svajonė yra daug paprasčiau nei nepaliaujamai nardyti abejonėse kuo noriu būti, ką daryti bei kaip gyventi. Taip norėtųsi būti tame momente, toje akimirkoje čia ir dabar bei atsiriboti nuo planų apie rytdieną, bet nusigręžti nuo ateities būtų lyg noras jos išvengti, tarytum ji neegzistuotų, tarytum iš jos apskritai būtų įmanoma išsisukti. Manau dėl to ji man ir sukelia tiek nerimo, nes yra ne tik svarbi iš savęs, bet itin stipriai rūpi būtent man.

Sunku man patikėti kažkokiais savo ateities planais apipintais įvairiausių norų, kad ir grįžtant prie to paties mikriuko pavyzdžio. Toji idėja man atrodo nelogiška ne tik dėl finansinių suvaržymų, aš paprasčiausiai nesijaučiu pakankamai suaugusi, subrendusi, pasitikinti, kad galėčiau patikėti savo sprendimu. Taip, kaip būtų nuvertinamas jaunas - naujas psichologas, gydytojas, dvasininkas, lyg neturintis tame dar pakankamai patirties. O gal visgi truputėlį save pažįstu ir žinau, jog dažnokai nejučiomis paskęstu svajonių pasaulyje. Nėra, kad prisifantazuoju nerealių dalykų, bet prisiplanuoju tokių kurie neatitinka mano finansų, mano galimybių, išsilavinimo, fizinės parengties ar panašiai. O dabar dar svarbiau man pasidarė atsakyti į klausimą ar toji svajonė autentiška ar ji kilo iš manęs? Ir nors autentiškumas nėra lygus originalumui, visgi jis man skamba ir siejasi su kažkuo tikro, mano pačios pasirinko ar nuspręsto, tai kas nesiremtų į šabloną ar tam tikras taisykles vien tam, jog kažkas pasakė, kad tai teisinga ir patikima. Dėl šios priežasties man autentiškumas asocijuojasi su naujumo, ką būtų iš dalies galima interpretuoti kaip originalumo paieška. Kartais atrodo, kad nėra praktiškai nieko autentiško, visa yra tas pats tik per kitokią perspektyvą, kažkaip patobulinta ar supaprastinta, pažiūrėta kūrybiškiau ar primityviau. O ir aš neišradau tų kelionių mikriuku, neišradau molinio namuko vienkiemyje ir imdamasi tų dalykų apie juos visai nieko neišmanydama aš negalėčiau nepasiremti ar neatsispirti nuo kitų žmonių panašaus būdo gyvenimų. Atrodo lyg tai taptų neorganiška, neautentiška, tarsi tam, jog galėčiau gyventi autentišką gyvenimą reikėtų pabėgti nuo išorinio pasaulio, kad turėčiau galimybę atrasti visus dalykus pati, lyg statyčiau baldus be instrukcijos, nes fuck it, aš ne tik strong independent woman, bet ir strong independent autentic women. Žinau, kad puolu į kraštutinumus ir kai kurie pasisakymai paprasčiausiai yra neadekvatūs, tačiau man patinka, jog taip manyje gimsta vis didesnė diskusija ir kiekvienas argumentas mintyse ima ieškoti kontrargumento.

Tai ar dabar turiu spausti save ir to autentiškumo ieškoti kažkokioje tai nematytoje ir negirdėtoje pačioje originaliausioje idėjoje, kuri neturėtų instrukcijos ir pavyzdinio varianto? Na, aš tikrai norėčiau keliauti Pietų Amerikoje su važinėjančia lova, bet kurios nereikia vairuot ir dar geriausia būtų, kad reguliuotųsi kaip ligoninėse. Iš dalies tas autentiškumas nors ir perspaustas yra geriau nei įprastoji šių dienų instrukcija, kurioje visi turi siekti kažkokios didelės karjeros, finansinio stabilumo, suspėti keliauti, prižiūrėti savo sveikatą, sportuoti ir panašiai. Aš pati tikrai turiu kažkokių šioje idealizuojamoje gyvenimo projekcijoje esančių lūkesčių ir sau, o būtent dabar jaučiuosi esanti tame momente, kai stipriai dėl jų visų turiu stengtis, nors viduje toks beprotiškai keistas jausmas, nes pasakyti sau, jog taip, Greta, tai yra tai ko tu nori ir kas tau svarbu bei naudinga yra daug lengviau nei ieškoti to savo autentiškumo galimybių, bandyti analizuoti, vertinti ar kitaip tai permąstyti. Atrodo, kad jei nepradėsiu tiesiog imtis tai visa laiką ir liksiu užstrigusi apmąstymuose apie savo autentišką gyvenimo kelią, kuris tikriausiai pernelyg nepameluosiu ir pasakysiu daug ankstesnių minčių paneigdama, bet turėtų ateiti pakankamai organiškai.

Net jei nuolatos kartoju, kad važiuojant autobusu žiūrėdama pro langą apie nieką negalvoju visgi tais atvejais kai topteli kažkokia mintis yra taip sudėtinga prieiti kažkokį tai sprendimą ir išvadą, kad apskritai imu gailėtis pradėjus apie tai mąstyti, nors teisingo atsakymo nėra.