Blevyzgos Neapolyje

Nesu buvusi labiau prikimštame mieste nei Neapolis, jaučiuosi it būčiau kokiame tai festivalyje nors šiandien ir eilinė darbo diena - pirmadienis. Tiesiog blaškausi siauromis gatvėmis nešama sraunios minios. Turėjau susiplanavusi visą savo šiandienos dieną, bet vietoje to be paliovos vaikščiojau kur akys vedė. Pastaruoju metu lankydamasi įvairiuose miestuose, kaimuose ir gyvenvietėse vis pagalvoju, kad norėčiau ten gyventi kažkokiu savo gyvenimo periodu, tačiau nemanau, jog norėčiau kada tai gyventi būtent čia. Nors išvykus iš gimtojo miestelio į sostinę Vilnių, kuris man tuomet atrodė beprotiškas miestas labai dėl to džiaugiausi ir iš tikro Vilnius yra super ramus ir mažas miestas, kuriame gali patirti tiek aktyvų socialinį gyvenimą tiek absoliučią ramybę. Kai planavome vykti į Italiją iš pradžių svarstėme galimybes jos pietinėje pusėje labiausiai besikoncentruodamos būtent į Siciliją. Nežinau kaip verda gyvenimas ten, nes dar neteko apsilankyti, bet neabejoju, jog turėtų būti kažkas panašaus kaip čia – Neapolyje. Nepertraukiamas šurmulys, garsūs žmonės, automobilių pypsėjimas, nenutrūkstamas veiksmas ir begalės turistų. Vakar mačiau kaip gatvėje, kur mašinos važiuoja iki 30 km/h greičiu moteriškė partrenkė senyvo amžiaus vyriškį, o jis tiesiog krito aukštielninkas kaip sulėtinto kadro filmo scenoje. Beprotybė, čia miestas niekuomet nenurimsta. Tai leidžia man suvokti kaip iš tikro džiaugiuosi, jog visgi nutiko taip, kad atsidūrėme šiaurės Italijoje. Ne vien dėl to, jog ten būni apsuptas jaukumo ir ramybės, net jei šeštadienio popietė pagrindinė miesto aikštė nusagstyta žmonėmis, bet ir todėl, jog ten daug dažniau vietiniai geria vyną bet kuriuo paros metu, o tai aš be galo čionai myliu. Ramybę ten atradau kartu su draugais, gera žinoti kai kažkam rūpi, kai kažkas išgyvena panašius patyrimus kaip ir tu, gera priklausyti bendruomenei, kartu veikti dalykus ir dalintis nuotykiais bei džiaugsmais. Aš labai greitai prisirišu prie žmonių, bet dalyvaudama įvairiuose projektuose bei mainuose jau nuo kokių 16 metų palaipsniui išmokau lengvai juos paleisti ir netgi užmiršti. Tad būdama čia jau keletą kartų leptelėjau savo draugams, kad tikriausiai po Italijos net nebesusitiksim, kol viena iš draugių man prasitarė, jog ją tai skaudina ir apskritai skamba lyg ir nemandagiai. Tuomet aš stabtelėjau ir pergalvojau iš naujo ką pasakiusi, juk nei viena iš mano ankstesnių patirčių netruko šešis mėnesius. Galbūt tikrai, galbūt tikrai vėl galiu patikėti, kad išlaikyti draugystes užsimezgusias kažkur svetur gali būti įmanoma. Kad ir kaip lėkštai man pačiai tai skambėtų. Juk visa tai, kad pasirinkome dalyvauti Erasmus programoje ir vykti būtent į Italija jau daro mus kažkuo panašiais, ne? Ir aš jau nenoriu išvykti nors turiu dar keturis kupinus saulės ir džiaugsmo mėnesius. Ši mintis ir jausmas mane be galo stabdo nuo akimirkos džiaugsmo. Kaip ir neretai vis užbėgu įvykiams už akių, erzina. Iš tikro apie juos galvoju net būdama čionai ir ta idėja išvykti vienai nebe atrodo tokia gera ir teisinga kaip rodėsi iš pradžių. Norisi su jais praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Ir nors atvykdama galvojau, kad norėsiu keliauti ir pamatyti kiek įmanoma daugiau Italijos, visgi dabar daug mieliau bastyčiausi savam regione, važiuočiau traukiniu, vaikščiočiau, hikinčiau ir tiesiog daryčiau dalykus kartu su jais. Nors būna kai jau pavargstu nuo bendravimo, ypač kai tai vyksta anglų kalba, bet rodosi imame prisijaukinti ir tylą, kurios įprastai aš prisibijau.

Michal po poros dienų man būnant Neapolyje parašė žinutę „ kur mano dviejų minučių dienos apibendrinimas?“ Nieko ypatingo, bet man buvo taip gera ir miela žinoti, jog jis nepamiršo ir jam įdomu kaip man iš tikro sekasi. Rodosi Italija man taps didele pamoka kaip bendrauti ir palaikyti santykius bei tolimesnius ryšius užsimezgusius čia, nes po mokyklos man tai ypatingai sunkiai sekėsi, net jei ir buvo draugų, kurie išvyko studijuoti į Vilnių visai kaip ir aš. Nemoku branginti draugysčių, būti supratinga ir atvira, bet pastaruoju metu labai dėl to stengiuosi. Kažkur tinklaraštyje ar šiaip socialiniuose tinkluose jau minėjau, kad šiais metais noriu būti nuoširdesnė ir net pavadinau 2023 metus savo „nuoširdumo metais“, nes noriu visad sakyti ką galvoju, nesu tikra kodėl. Iš dalies atrodo, jog nors tai ir sudėtinga, bet lygiai taip pat daro dalykus aplink daug paprastesniais tiek man tiek kitiems. Lyg ir krypstu į tą pusę, vis pasikartoju, kaip džiaugiuosi būdama čia ir kokia dėkinga esu už čia sutiktus žmones, bet krūtinė virpa daug daugiau nei galiu apriebti savo anglų kalbos išsireiškimais.

Bendrauti gyvai man daug paprasčiau, kad paskambinčiau draugams Lietuvoje man prireikė dviejų mėnesių, o ir tai ne visiems kam iš tiesų norėčiau. Čia kuriama kasdienybė tikrai kupina džiaugsmo ir ypatingai gražaus laiko kurį norėčiau sustabdyti vietoje, bet tai ką palikau namie tikriausiai turėtų būti daug svarbiau. Bet viskas bus gerai, visada būna.