Nevalingi

Skaitau knygą ir kūnas tiesiog spurda - virpa kaip norisi paimti telefoną į rankas jam dar net nespėjus suvibruoti, mintys blaškosi ir niekaip neišeina susikaupti, jau pirštais vedu per knygos eilutes. Na ir ko gi aš tikiuosi, ką noriu ten pamatyti? Šeštadienį traukinyje Udine – Trieste sėdėjome su Michaeliu vienas priešais kitą ir kalbėjomės apie socialinius tinklus, nes mes abu naudojam Messenger’į, o mūsų draugai Vokiečiai net nesinaudoja Facebook’u ir su visais bendrauja WhatsApp’o pagalba. Tai mes taip įsišnekėjom apie tai kokiomis programėlėmis naudojamės, kam mes jas naudojam ir kaip tos visos programėlės pasikeitė nuo mūsų vaikystės, tad teko daug ką permąstyti. Bekalbant pasilyginom savo screen-time ir aš visai nustebau, maniškis tris kartus didesnis, nors dar tik 11 valanda ryto aš prie telefono ekrano praleidau jau daugiau nei tris valandas. Per visą kelionę beveik nebuvau į rankas jo paėmusi, kažkaip tai nusiminiau, nes aš lyg ir nesijaučiau priklausoma nuo socialinių tinklų, bet ta emocija man tik leido iš naujo suvokti, kad per paskutinius keturis metus aš nesu buvusi be jų, nepamenu net menkiausios savaitėlės pertraukos. Kas dieną naudoju Facebook‘ą, Instagram‘ą bei BeReal‘ą ir vidutiniškai prie jų praleidžiu bent apie 4-5 valandas. Kaip? Nejaugi taip neturiu valios?

Žodžiu už poros dienų po to pokalbio kaip tyčia nutiko toks sutapimas, lyg ženklas man susimastyti. Autobuse pakeliui į praktiką jau kaip ir visai įprastai įsijungiau klausyti „Dialogo“ tinklalaidės ir kadangi aš klausau dabar visko iš eilės nuo pat pirmų jų įrašų tai kaip tik buvo atėjęs laikas Socialinių tinklų psichologijos epizodui. Šiaip labai rekomenduoju šitą tinklalaidę, ten du jauni psichologai kalbasi aktualiomis psichologinėmis temomis be pernelyg sudėtingų terminų, suprantamai kiekvienam žmogui, bet dabar ne apie pačią tinklalaidę, bet apie tą epizodą ir keletą punktų iš jo, kurie man užstrigo galvoje (tai ką pasakosiu yra mano nuomonė ir jūs išklausę to paties epizodo galite dalykus matyti iš visai kitos pusės). Visų pirmą, kad žmogus kuris naudojasi socialiniais tinklais daugiau nei 1val. 30min. per dieną jau yra laikomas „heavy social media user“, ta prasme aš esu bent tris kartus daugiau negu statistika ir neabejoju, kad esate ir daugelis jūsų, bet aš nebandysiu kažkaip tai dėl to teisti jūsų, man tiesiog nepatinka tai suvokti apie save. Nes atrodo, jog kartais neatrandu laiko ar net nespėju atlikti tam tikrų dalykų, kuriais norėčiau užsiimti. Visai paprasta suvokti, kad nėra lengva planuoti dalykus, kai toks kiekis laiko tiesiog nejučiomis, o kartais ir labai jučiomis būna suvalgomas Instagram‘o reels‘ų. Tos pačios knygos skaitymas, susiruošimas miegoti, išėjimas į lauką pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu gyvenant interneto pasaulyje pasidaro reikalaujantis daug daugiau valios, nei nevalingas scrollin‘imas.

Antra man užkliuvusi mintis, kurią jau visi girdėjom, bet aš pabandžiau iš naujo prisitaikyti ją sau, tai kad socialiniai tinklai sukelia laikiną dopamino išsiskyrimą. Kai man suvibruoja telefonas aš iš karto pajaučiu tą laimės / susijaudinimo antplūdį ir jis laikosi manyje gal vieną sekundę iki kol dažniausiai suvokiu ir nusiviliu, jog tai tebuvo kvailas pranešimas, kuris atėjo į elektroninį paštą su dar vienu naujienlaiškiu ar reklama, jog kas nors parašė į messenger‘io grupę kokią tai nesąmone, na arba galiausiai tas pranešimas atėjo visai ne man. Bet mintyse jau turiu užfiksavusi ir tą garsą susiejusi su teigiamomis emocijomis ir tikriausiai kas kartą tikiuosi išvysti kažką man brangaus ir reikšmingo.

Trečioji tinklalaidės vedėjų mintis ant kurios aš iš ties labiausiai užsikabinau šiame epizode, tai kad mes taip dažnai tikriname savo telefonus, kad prieš paimant juos į rankas mes praktiškai niekuomet nepagalvojame kokiu tikslu mes tai darome ir ką konkrečiai mes tikimės jame pamatyti. Atsidūrus instagramo reel‘su skiltyje aš tikrai nebūnu nusiteikusi išvysti agurko besibaidančio katino, tai man tikėjosi parodyti algoritmas. Dėl šios minties aš kažkaip tai visai užsibrėžiau pabandyti nepaimti mobilaus į rankas automatiškai, vien dėl to, jog neturiu ką tuo metu veikti, nors labai dažnai jis išblaško ir turint iš tiesų ką veikti. Tai žodžiu pasisakiau sau, kad neatsidarysiu messenger‘io ar bet kokios kitos programėlės kol pirmiau į galvą neateis mintis kodėl man to reikia, tai nuo užvakar telefoną atidariau tik orų prognozei patikrinti, susisiekti su draugais ir pasiklausyti muzikos.

Aš nebandau sakyti, jog visa tai blogis ir visko reikėtų drastiškai atsisakyti, bet tiesiog kartais jaučiuosi, kad nebe aš naudojuosi tai socialiniais tinklais, o jie naudojasi manimi ir šitai būtų galima sulyginti su viena labai mano mėgstamų frazių „eat to live, but don‘t live to eat“, nes suprantama, kad tinkamai juos naudojant, jie turi ir teigiamų pusių. Sakydama tinkamai realiai turiu omenyje tik vieną dalyką – nenaudojant jų nevalingai. Šiomis dienomis telefonas atstoja foto albumus, susirašinėjimus laiškais, dienoraščius ir jei mes atsisakysim visai kaupti kaip prisiminimus soc. tinkluose, galerijose ir užrašuose, tai aš labai abejoju, kad vietoje to imsime pildyti atsiminimų knygas ir klijuosime į jas fizines nuotraukas. O senatvėje tuomet nei patys atsiminsim, nei anūkams turėsim ką parodyti. Labai linksma pagalvoti, bet visai sunku įsivaizduoti, kaip sėdim su vaikais ir laukiam, kol parsisiųs snapchat‘as, kurio nebenaudojam jau nuo paauglystės laikų, tam kad pasidalintumėme ten užsilikusiais atsiminimais iš savo „snapchat memories“.

All in all, to sum up ir t.t visai įdomu, kaip man seksis bandyti į rankas nepaimti telefono automatiškai ir kiek įmanoma tai būtų praktikuoti ilgiau nei savaitę. Ištryniau nemažai nereikalingų programėlių, daugeliui išjungiau pranešimus, negalvoju, kad tokiu būdu treniruoju savo valią, bet visuomet imu labiau gerbti save, bent už tai, kad pabandau. O šiaip jau einant visai į pabaigą tai bent jau man sąmoningiau naršyti sekasi prie kompiuterio, nes čia aš žiūriu turinį, kuris man patinka, beveik niekada nescrollin’u, nes nepatogu, googl’inu kažką, kas man įdomu ir darau vieną mėgiamiausių dalykų – rašau. Todėl nors principas ir toks pat, visgi kompiuteris kažkaip išlieka mano galvoje asocijuojamas su darbai, o telefonas su pramogomis.