Skalbinių kvapas

Gatvės kvepėjo skalbiniais, protarpiais kai pravažiuodavau pro platesnes gatves, kur saulės neužstodavo aukštesni namai jausdavau, kaip maloniai vidudienio spinduliai šildo mano sulysusius skruostus. Nusirišau ir įsimečiau šaliką į dviračio priekyje esantį krepšelį, stabtelėjau ant tilto virš traukinio bėgių, kad galėčiau nufotografuoti spalvotų stoties rajono namų balkonuose sudžiaustytų rūbų. Negaliu patikėti, jog pas mane ima jaustis tikras pavasaris. Kas valandą ar net dažniau, o kartais visai neprognozuotai čia suskamba bažnyčių varpai, suprantu, jog laikrodis muša lygiai 14:00 valandą. Sėdžiu vienoje pagrindinių miesto aikščių aplink kurią viena šalia kitos išsirikiavusios kavinės, barai bei restoranai ir mėgaujuosi šiandien jau antru savo kavos puodeliu, tik šį kartą be cukraus. Ir nors įprastai Lietuvoje tokiu metu visi mirtingieji dirbantys nuo devynių iki penkių sėdi savo prikimštuose ofisuose, čia miestas pilnas žmonių begeriančių savo esspreso, valgančių prosciutto su burrata ar viduryje dienos besimėgaujančių raudono namų vyno taure. Kartais atrodo, jog visi čia tik atostogauja ir vieninteliai dirbantys žmonės yra pardavėjai, padavėjai, barmenai ir baristos, kurie ir patys netrukus užsidarys keletai valandų. Tuomet viskas trumpam sustoja. Visi aikštėję sėdėję žmonės užgesinę savo cigaretes ir taurių dugnuose palikę paskutinį gurkšnį vyno, sotūs ir laimingi sėda į savo mažus automobilius ir grįžta prie kasdienių darbų.

O aš šiandien nuo pat ankstaus ryto, kuris prasidėjo gal 9:00 valandą, tai gal ne taip ir anksti, kažkaip pakylėtai keistai jaučiausi, lyg tai būčiau nuo kažko apsvaigusi nors kavą šįryt ir dariausi pati. Į galvą plūsta tiek daug minčių, lenkdamos viena kitą lyg penkių juostų autostradoje. Viena iš jų ir pati mano širdžiai gražiausia, jog supratau, kad savo laimę būnant čia daug lengviau įprasminu tekste nei nuotraukose. Vis stabteliu nufotografuoti man pasirodžiusių gražių vietų ir detalių, kurios užkliūva už akių, bet kai pagaunu save norint jas aprašyti, kai galvoje jau sukasi eilutės būsimiems tekstams ar eilėraščiams esu begales kartų laimingesnė. Visos nuotraukos man jau viena į kitą panašios, tačiau tos emocijos, kurios apima man tuos vaizdus pamačius niekaip nebus užrašytos nei taip pat nei panašiai.

Šiais metais vėl ėmiau intensyviau rašyti, tai yra tas dalykas, tas vienintelis man brangus pomėgis, kuris atrodo suteikia prasmės gyvenime, tarytum kitu atveju nežinočiau ką daryti, kai man liūdna, kai nebetelpa širdyje, kai pikta ar kai geriu savo esspreso nuostabaus Italijos miesto aikštėje. Dėl to impulsas, jog noriu kurti ir besidaužanti krūtinė atsiverčiant užrašus mane verčia įsimylėti save akimirkai iš naujo. Jau jaučiu kaip daugžodžiauju, bet natūralus noras be jokio spaudimo iš pačios savęs, kurį man neretai vis tenka pritaikyti, išreikšti mintis ant popieriaus man labai brangus. Nepamenu ar kada buvau užpildžiusi užrašinę, bet kaip tik dabar tokią laikau prieš save. Tik perrašau tekstą ir guldau į lentyną rinkti dulkių. Žinoma manęs jau laukia kita, kurią bijau paimti į rankas, nes juk visada norisi, kad į pirmą puslapį nugultų pačios gražiausios tobulai užrašytos mintys. Manau dabar esu ten, kur galiu jas tokias sukurti, tereikia trupučio kantrybės ir Itališko meilės romano.